2011 gruodžio 15 dieną AVaspo pristatė naują programą. Straipsnis.

Tęsdama mintį, susijusią su akmens padalinimu, keliu klausimą, kokia dar forma gali egzistuoti akmuo.

Akmens dulkės surinktos atgal į akmens formą (nugludintą riedulį, vandens pagalba) suformuoja vizualiai ir kvapo atžvilgiu akmenį. Tačiau toks akmuo prardęs savo pagrindinę savybę — patvarumą ir medžiagų sąryšio stiprumą. Jam visiškai išdžiuvus, vėl subyrama į dulkes. Į dulkes virstama arba palaipsniui, arba įsikišus mechaniniam įrankiui.

Siedama akmenį su žmogumi, šį kartą labiau akcentuoju įvarių transformacijų negrįžtamumą, kurių kartais mes neįvertiname arba nenumatome.

Akmens padalijimas pačiomis ploniausią rėžį paliekančiomis priemonėmis, vis tiek pašalina tam tikrą dalį akmens masės, ją paversdama niekuo — dulkėmis, kurias išplaiksto menkiausia oro banga. Sudėdamas atgal vieną iš tvirčiausių mineralų junginių  gauni visiškai nebepatvarų darinį. Atrodo — minimalistinis pokytis (žala), o pakeičiama idėjinė struktūra.

Žmogus, kaip ir akmuo, vienalytis yra stiprus, tačiau įvykus fiziniam ar dvasiniam atsi-/pa-dalinimui visada netenka savo dalies. Priešingai nei akmuo, žmogus geba atstatyti minimalią fizinę netektį, bet nei didelės fizinės, nei dvasinės netekties susigrąžinti neįmanoma. Ar formuojami nauji kūnai ir formos? Ir taip, ir ne — įvykus atsi-/pa-dalinimui akmens atžvilgiu gauname du naujus kūnus, kurie nebėra vienalyčiai kartu, bet vienalyčiai atskirai. Verta pastebėti, kad anksčiau įvairūs rieduliai taip pat dalinosi, tad jūros nugludintas akmenėlis jau yra „didelė dulkės forma“. Žmogus yra unikalus tuo, jog iki tam tikro laiko, dalijimasis yra didėjimo bei gyvybės užmezgimo priežastis,  o vėliau nykimo — senstama.

Tiesiogiai siedama žmogų ir jo stiprybę bei akmenį ir jo patvarumą, pastebiu, kad koks bebūtų dalijimo(si) eiliškumas, atomazga yra tokia pati — dulkės.

Asmeninis projektas apie individo daugialypiškumą bei gebėjimą turėti „socialines“ kaukes.